Regioninis verslas – romantika ar realybė?
Kaskart, kai žiniasklaida pasakoja apie „sėkmės istorijas” iš mažų miestų, norisi paklausti – o kiek tų istorijų liko nepapasakotų? Anykščiai nėra išimtis. Miestelis su gražia gamta, turistine trauka ir keletu ryškių vardų verslo pasaulyje. Bet tarp tų vardų – daugybė uždarytų durų, kurių niekas nefilmuoja.
Tai nereiškia, kad sėkmės nėra. Ji egzistuoja. Tik ji atrodo kitaip nei Vilniaus startuolių ekosistemoje.
Kas iš tikrųjų veikia Anykščiuose
Vietiniai verslininkai, kuriems pavyko išsilaikyti, paprastai turi vieną bendrą bruožą – jie nesistengė kopijuoti miesto modelių. Arklių turizmas, regioniniai maisto produktai, amatų dirbtuvės. Tai nėra seksualios verslo idėjos, apie kurias rašoma Forbes. Bet jos veikia, nes remiasi tuo, ko Anykščiai turi – erdve, tradicija ir turistų srautu, kuris, nors ir sezoninis, yra nuoseklus.
Anykščių vyno darykla ar vietiniai medžio apdirbėjai – tai ne inovacijos vardan inovacijų. Tai žmonės, kurie suprato savo rinką ir nesiblaškė paskui kiekvieną madingą tendenciją. Ir tai, paradoksaliai, yra vienas protingiausių verslo sprendimų.
Bet neverskime akių į problemas
Regioninis verslas Anykščiuose susiduria su struktūrinėmis problemomis, kurių jokie „sėkmės istorijų” straipsniai neišsprendžia. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas – jaunimas išvyksta. Logistika – ne viskas, ką pagamini, lengva pristatyti ar parduoti už regiono ribų. Finansavimas – bankai mažuosius regioninius verslininkus vis dar vertina su didesniu skepticizmu nei miesto projektus.
Tie, kurie „klesti”, dažnai klesti santykinai. Lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt metų – taip, progresas akivaizdus. Lyginant su potencialu – lieka daug neišnaudotų galimybių.
Tarp išlikimo ir klestėjimo – didelis skirtumas
Čia ir slypi esminis klausimas, kurio vengia šviežios ir optimistiškos publikacijos. Išgyventi ir klestėti – ne tas pats. Dalis Anykščių verslininkų išgyvena. Jie moka mokesčius, išlaiko darbuotojus, neužsidaro. Tai jau nemažas pasiekimas regioninėje rinkoje. Bet ar tai klestėjimas? Ar tai augimas su vizija? Ne visada.
Tikros sėkmės istorijos – tos, kuriose verslas ne tik išlaiko save, bet ir traukia žmones atgal į regioną, kuria darbo vietas, formuoja bendruomenę. Tokių Anykščiuose yra. Tik jų mažiau, nei norėtųsi.
Ko iš tikrųjų verta pasimokyti
Jei ir yra kažkas, ką galima išsinešti iš Anykščių verslo kraštovaizdžio – tai ne receptas, o požiūris. Vietiniai verslininkai, kuriems sekasi, nelaiko regioniškumo trūkumu. Jie jį pavertė produktu. Tai reikalauja ne tik kūrybiškumo, bet ir nuolatinio atsparumo sistemai, kuri vis dar yra labiau orientuota į centrus nei į periferijas.
Anykščiai nėra verslo rojus. Bet jie nėra ir beviltiškas užkampis. Jie yra vieta, kur verslas galimas – su sąlyga, kad esi pasiruošęs dirbti su tuo, kas yra, o ne su tuo, kas turėtų būti. Ir galbūt tai yra sąžiningiausias dalykas, kurį galima pasakyti apie bet kurį regioninį miestą Lietuvoje.