Anykščiuose verslą kurti nėra lengva — miestelis nedidelis, konkurencija ta pati, o klientų ratas dažnai apsiriboja aplinkiniais rajonais. Todėl čia dirbantys verslininkai neretai dirba po 10-12 valandų per parą, savaitgaliais tvarko sąskaitas ar planuoja kitą savaitę. Bet paskutiniu metu pastebimas įdomus reiškinys — vietos verslo bendruomenė vis dažniau kalba ne tik apie apyvartas ir klientus, bet ir apie tai, kaip išlikti sveikam per visą tą maratoną.
Kai darbas tampa gyvenimo būdu, o ne tik pareiga
Kalbėjausi su keliais anykštėnais, turinčiais savo verslus — nuo kavinės iki statybų firmos. Visi jie sutiko dėl vieno dalyko: jei nesirūpinsi savimi, po kelerių metų tiesiog „perdegsi”. Vienas restorano savininkas pasakojo, kad pirmus penkerius metus dirbo be išeiginių, miegojo po penkias valandas, o rezultatas — sveikatos problemos ir beveik iširusi šeima. Dabar viskas kitaip.
Ką jis pakeitė? Pirmiausia — griežtą darbo laiko ribą. Nesvarbu, kiek darbo liko, po devynių vakaro telefonas išjungiamas. Antra — rytinis pasivaikščiojimas prie Šventosios upės, dar prieš atidarant kavinę. Tai skamba paprastai, bet būtent tokie maži ritualai leidžia protui „atsijungti” nuo darbo minčių bent kelioms minutėms.
Judėjimas tarp klientų susitikimų
Kitas dalykas, apie kurį kalba anykštėnai — fizinis aktyvumas neprivalo reikšti valandą treniruoklių salėje. Vienas nekilnojamojo turto agentas juokėsi, kad jo „sportas” — tai važinėjimas dviračiu tarp objektų, kuriuos rodo klientams. Vietoj automobilio pasirinko dviratį, ir per mėnesį susikaupia nemažai kilometrų, o kartu ir laiko pagalvoti be jokio spaudimo.
Panašiai elgiasi ir kiti — vietoj sėdėjimo kavinėje su klientu, siūlo pasivaikščioti parke ar prie ežero. Aplinkos pakeitimas, pasak jų, dažnai padeda geriau susitarti nei formalus susitikimas biure.
Maistas kaip degalai, ne kaip skubotas užkandis
Verslo bendruomenėje neretai kyla pokalbis apie tai, kaip lengva praleisti pietus arba pavalgyti bet ką, kad tik greičiau grįžti prie darbų. Vietos gamintojų ir prekybininkų grupėje pastebėjau, kad daugelis pradėjo rimtai galvoti apie savo mitybą tik po to, kai pajuto energijos trūkumą vidury dienos.
Vienos amatų dirbtuvėlės savininkė pasidalino paprastu principu — savaitgalį pasigamina maistą kelioms dienoms į priekį. Tai atrodo kaip smulkmena, bet leidžia išvengti greito maisto ar tuščių kalorijų per darbo dienas, kai laiko virtuvei tiesiog nelieka.
Bendruomenė kaip atrama
Įdomu tai, kad Anykščiuose verslininkai vienas kitą palaiko labiau nei galima būtų tikėtis mažame miestelyje, kur teoriškai visi konkuruoja. Yra susikūrusi neformali grupė, kurioje dalinamasi ne tik verslo idėjomis, bet ir sveikatos temomis — kas kaip miega, kaip tvarkosi su stresu, kur galima nueiti pasportuoti be didelių išlaidų.
Kelios verslininkės kartu užsirašė į jogos užsiėmimus vietos sporto centre. Sako, kad kartu lengviau nepalikti pratybų, kai žinai, jog kažkas kitas jau ten laukia. Toks socialinis įsipareigojimas veikia geriau nei bet koks asmeninis pažadas sau.
Miegas — tas dalykas, apie kurį visi kalba, bet retai laikosi
Beveik kiekvienas pašnekovas pripažino, kad miegas yra silpniausia jų gyvensenos vieta. Verslo krizės momentais, sezoniniais pikais ar tiesiog turint per daug užduočių, miego valandos pirmosios „aukojamos”. Tačiau dauguma sutiko, kad būtent po prastai išmiegotos nakties priimami blogiausi sprendimai.
Vienas statybų verslo savininkas pasakojo, kad įsivedė paprastą taisyklę — jokių svarbių sprendimų po dešimtos vakaro. Jei kažkas rašo tuo metu apie skubų reikalą, atsako ryte. Iš pradžių atrodė rizikinga, bet praktika parodė, kad dauguma „skubių” klausimų iš tikrųjų gali palaukti iki ryto.
Ką iš viso to galima pasiimti sau
Anykščių verslo bendruomenės pavyzdys parodo, kad sveika gyvensena ir intensyvus darbas nebūtinai yra priešingi dalykai. Reikalas ne tame, kad reikia rasti daugiau laiko — jo tiesiog nėra iš kur imti. Reikalas tame, kaip integruoti sveikatingumą į jau esamą ritmą: dviratis vietoj automobilio, pasivaikščiojimas vietoj susitikimo prie stalo, aiškios ribos tarp darbo ir poilsio laiko.
Ir galbūt svarbiausia — bendruomenės palaikymas. Kai aplinkui yra žmonių, kurie supranta tą patį spaudimą ir kartu ieško būdų, kaip su juo susitvarkyti, lengviau nepasiduoti senoms, nesveikoms įpročiams. Nedideliame mieste tai gal net lengviau pasiekti nei didmiestyje — visi vieni kitus pažįsta, ir tas artumas tampa privalumu, o ne trūkumu.