Kai Japonija sutinka Anykščius: netikėtas verslo filosofijos kelias
Kas būtų pagalvojęs, kad tarp Anykščių pušynų ir Šventosios vingių klestės japonų verslo filosofija? O vis dėlto čia vyksta tikra revoliucija – tik rami, nuosekli ir labai efektyvi. Kaizen, arba nuolatinio tobulėjimo filosofija, pamažu keičia vietinių verslininkų požiūrį į darbą, procesus ir net gyvenimą.
Pirmą kartą apie Kaizen Anykščiuose pradėta rimčiau kalbėti maždaug prieš penkerius metus, kai keletas verslininkų grįžo iš verslo seminarų užsienyje. Iš pradžių atrodė kaip dar viena madinga koncepcija, kuri greitai išgaruos. Bet ne! Šiandien galiu pasakyti, kad ši filosofija čia įsišaknijo taip tvirtai, lyg būtų visada buvusi anykštėnų kraujo dalis.
Baldų dirbtuvės „Ąžuolas ir Ko” transformacija: kai smulkmenos kuria stebuklius
Pirmasis pavyzdys, kurį noriu pasidalinti, yra tiesiog įkvepiantis. Baldų dirbtuvė „Ąžuolas ir Ko”, veikianti Anykščiuose jau dvidešimt metų, prieš trejus metus ėmėsi diegti Kaizen principus. Savininkas Vytautas pasakoja, kad iš pradžių darbuotojai žiūrėjo į jį kaip į pamišėlį: „Kam mums tos japonų išmones? Mes ir taip gerai dirbam!”
Bet Vytautas buvo užsispyręs. Jis pradėjo nuo paprasčiausio dalyko – paprašė kiekvieno darbuotojo kasdien rasti bent vieną smulkmeną, kurią galima pagerinti. Ne revoliuciją, ne viską apversti aukštyn kojomis – tiesiog vieną mažą dalykėlį.
Rezultatai buvo stulbinantys. Per pirmuosius tris mėnesius surinkta daugiau nei šimtas patobulinimų. Vienas dailidė pastebėjo, kad įrankiai sandėlyje sudėti nelogiškai – dažniausiai naudojami buvo toliausiai. Kitas pasiūlė pakeisti medžiagų pristatymo laiką, kad nebūtų prastovų. Trečias sugalvojo paprastą sistemą, kaip greičiau rasti reikiamus varžtus ir kitas smulkmenas.
Per metus dirbtuvės produktyvumas išaugo 23 procentais. Taip, girdėjote teisingai – dvidešimt trys procentai! Ir tai nepasiekta perkant brangią įrangą ar samdant daugiau žmonių. Tiesiog kiekvienas darbuotojas kasdien padarė savo darbą šiek tiek geriau nei vakar.
Kavinė „Pušyno aromatas”: kai klientų patirtis tampa misija
Antrasis pavyzdys – tai kavinė senamiestyje, kuri tapo tikru Kaizen laboratorija. Savininkė Rasa pasakoja, kad ją japonų filosofija sužavėjo dar studijų metais, bet tik prieš dvejus metus ji ryžosi tai pritaikyti savo versle.
Rasa įvedė paprastą, bet genialią sistemą. Kiekvieną savaitę komanda susirenka dešimčiai minučių ir aptaria tris klausimus: kas praėjusią savaitę pavyko gerai? Kas galėjo būti geriau? Ką pabandysime pagerinti šią savaitę?
Iš pradžių tai atrodė kaip dar vienas susirinkimas, kurio niekas nenori. Bet Rasa padarė šį procesą įdomų ir įtraukiantį. Ji pradėjo apdovanoti geriausius pasiūlymus – ne pinigais, o pripažinimu. Geriausias mėnesio patobulinimas buvo įamžinamas specialioje lentoje kavinėje.
Štai keletas konkrečių patobulinimų, kurie gimė šiose sesijose: padavėja Giedrė pastebėjo, kad žmonės dažnai klausia, kur tualetas, todėl pasiūlė pakabinti aiškesnį rodyklę. Barista Tomas sugalvojo, kaip optimizuoti kavos ruošimo procesą ir sutaupyti vidutiniškai 30 sekundžių kiekvienam užsakymui. Virėja Jolanta pasiūlė keisti meniu sezoniškai, naudojant vietinius produktus – tai ne tik sumažino sąnaugas, bet ir tapo kavinės išskirtiniu bruožu.
Per dvejus metus kavinės apyvarta išaugo 40 procentų, o klientų pasitenkinimo įvertinimai socialiniuose tinkluose pakilo nuo 4,2 iki 4,8 žvaigždučių. Bet svarbiausia – komanda tapo tikra šeima, kur kiekvienas jaučiasi vertinamas ir išgirstas.
Žemės ūkio kooperatyvas „Anykštėnų derlius”: tradicijos ir inovacijos simbiozė
Trečiasis pavyzdys rodo, kad Kaizen filosofija puikiai dera net su tradicinėmis veiklos sritimis. Žemės ūkio kooperatyvas, vienijantis 15 ūkininkų iš Anykščių rajono, pradėjo taikyti nuolatinio tobulėjimo principus prieš ketverius metus.
Kooperatyvo vadovas Algirdas prisipažįsta, kad iš pradžių buvo skeptiškas. „Japonai – tai viena, o mes – visai kas kita. Mūsų žemė, mūsų klimatas, mūsų būdas,” – taip jis galvojo. Bet po kelių nesėkmingų metų, kai derlius buvo prastas ir kainos žemos, reikėjo kažko imtis.
Jie pradėjo nuo paprasčiausio dalyko – pradėjo fiksuoti viską. Kiekvienas ūkininkas pradėjo rašyti dienoraštį: kada sėjo, kokias trąšas naudojo, koks buvo oras, kada lijo, kada derėjo. Iš pradžių atrodė kaip bereikalingas darbas, bet po sezono, kai visi susėdo ir palygino duomenis, paaiškėjo stebuklingų dalykų.
Paaiškėjo, kad Jonas visada gauna geresnį bulvių derlių – ne todėl, kad jo žemė geresnė, o todėl, kad jis sėja savaitę vėliau nei kiti. Petras pastebėjo, kad jo laukuose, kur auga tam tikri medžiai pakraščiuose, kenkėjų mažiau. Ona suprato, kad jos naudojama natūrali trąša veikia geriau, jei ją įterpti ne pavasarį, o rudenį.
Šie atradymai buvo dalijamasi, bandomi, tobulinami. Kiekvienas sezonas tapdavo šiek tiek geresnis už ankstesnį. Per ketverius metus kooperatyvo narių vidutinis derlius išaugo 35 procentais, o sąnaudos sumažėjo 18 procentų. Bet svarbiausia – atsirado tikras bendruomeniškumas. Ūkininkai, kurie anksčiau konkuravo tarpusavyje, dabar bendradarbiauja ir dalijasi patirtimi.
IT startuolis „CodeCrafters”: kai Kaizen sutinka agile
Ketvirtas pavyzdys – tai jaunas IT startuolis, įsikūręs Anykščiuose (taip, taip, Anykščiuose!). Įkūrėjai Marius ir Justina grįžo iš Vilniaus su noru kurti verslą gimtajame mieste ir įrodyti, kad nebūtina sėdėti sostinėje, kad sukurtum sėkmingą technologijų įmonę.
Jie iš pat pradžių įdiegė Kaizen principus į savo darbo kultūrą. Kiekvienas programuotojas turi 30 minučių per savaitę, skirtas ne projektams, o procesų tobulinimui. Tai gali būti automatizavimas, įrankių gerinimas, dokumentacijos atnaujinimas – bet kas, kas padaro darbą efektyvesnį.
Iš pradžių tai atrodė kaip prarastas laikas – juk galima būtų programuoti. Bet per metus šie 30 minučių per savaitę sutaupė kiekvienam programuotojui vidutiniškai 3 valandas per savaitę. Matematika paprasta: investuoji 30 minučių, gauni atgal 180 minučių. Tai 600 procentų grąža!
Konkretūs pavyzdžiai? Programuotojas Domas sukūrė automatinį testų paleidimo scenarijų, kuris sutaupo 45 minutes kasdien. Dizainerė Ieva supaprastino dizaino perdavimo procesą programuotojams, sumažindama nesusipratimus 70 procentų. Projekto vadovas Tomas įdiegė paprastą sistemą, kaip sekti užduotis, kuri visiems tapo aiškesnė ir patogesnė nei ankstesnė sudėtinga.
Per dvejus metus startuolis išaugo nuo 5 iki 15 darbuotojų, o jų kuriamos programos kokybė tapo tokia gera, kad pradėjo gauti užsakymus iš užsienio klientų. Dabar jie dirba su klientais iš Vokietijos, Švedijos ir net JAV.
Šeimos restoranėlis „Močiutės receptai”: kai tradicija tampa inovacija
Paskutinis, bet ne mažiau įdomus pavyzdys – nedidelis šeimos restoranėlis, kuris specializuojasi tradiciniuose lietuviškuose patiekaluose. Savininkai Ona ir Petras pradėjo verslą prieš dešimt metų, bet paskutiniais metais susidūrė su problema – jaunimas nebeateina, o senoji karta pamažu mažėja.
Jų sūnus Lukas, grįžęs iš studijų užsienyje, pasiūlė pritaikyti Kaizen filosofiją. Tėvai iš pradžių priešinosi – „Mes visada taip dirbom, kam keisti?” Bet Lukas buvo kantrus ir išmintingas. Jis paaiškino, kad Kaizen nereiškia viską keisti, o reiškia viską pagerinti, išlaikant tai, kas gera.
Jie pradėjo nuo mažų dalykų. Lukas paprašė klientų grįžtamojo ryšio – ne tik apie maistą, bet ir apie patirtį. Paaiškėjo, kad žmonės nori žinoti daugiau apie patiekalų istoriją. Todėl jie pradėjo prie kiekvieno patiekalo meniu rašyti trumpą istoriją – iš kur receptas, kaip jį gamino močiutė, kodėl jis ypatingas.
Kitas patobulinimas – jie pradėjo organizuoti „gamybos vakarus”, kai klientai galėjo ateiti ir išmokti gaminti tradicinius patiekalus. Tai ne tik tapo papildomų pajamų šaltiniu, bet ir sukūrė ištikimų klientų bendruomenę.
Dar vienas geniališkas sprendimas – jie pradėjo dokumentuoti visus močiutės receptus video formatu. Dabar virtuvėje yra planšetė, kur virėjai gali pažiūrėti tikslų patiekalo gaminimo procesą. Tai padėjo išlaikyti kokybę net kai ateina nauji darbuotojai.
Per pusantrų metų restoranėlio apyvarta išaugo 55 procentus, o jaunų klientų dalis padidėjo nuo 15 iki 45 procentų. Bet svarbiausia – jie išsaugojo autentiškumą ir tradicijas, tuo pačiu padarydami jas patrauklias naujoms kartoms.
Praktiniai patarimai: kaip pradėti Kaizen kelionę jūsų versle
Dabar, kai matėte realius pavyzdžius, turbūt galvojate: „Gerai, bet kaip man tai pritaikyti?” Štai keletas konkrečių rekomendacijų, kurias išmokau bendraudamas su šiais verslininkais.
Pirma, pradėkite mažai. Neieškokite didelių pokyčių – ieškokite mažų patobulinimų. Vytautas iš baldų dirbtuvės sako, kad didžiausia klaida būtų bandyti viską pakeisti iš karto. Geriau kasdien po truputį, nei kartą per metus viską apversti aukštyn kojomis.
Antra, įtraukite visus. Kaizen veikia tik tada, kai kiekvienas jaučiasi dalimi proceso. Rasa iš kavinės pabrėžia, kad geriausi patobulinimo pasiūlymai ateina ne iš vadovų, o iš žmonių, kurie kasdien dirba su procesais. Jie mato tai, ko vadovai nemato.
Trečia, dokumentuokite viską. Algirdas iš kooperatyvo sako, kad dienoraštis buvo lemiamas dalykas. Jei nefiksuojate, negalite analizuoti. Jei negalite analizuoti, negalite tobulėti. Tai taip paprasta, bet tiek daug žmonių to nedaro.
Ketvirta, švęskite mažas pergales. Marius iš IT startuolio pasakoja, kad jie kiekvieną savaitę skiria 5 minutes aptarti, kas pavyko. Tai gali atrodyti kaip smulkmena, bet tai kuria pozityvią kultūrą ir motyvuoja toliau tobulėti.
Penkta, būkite kantrūs. Ona iš restoranėlio prisipažįsta, kad pirmieji trys mėnesiai buvo sunkūs. Atrodė, kad niekas nevyksta, kad tai tik papildomas darbas. Bet po to prasidėjo sniego gniūžtės efektas – maži patobulinjimai pradėjo kauptis ir duoti vis didesnius rezultatus.
Kai mažos upelės tampa didele upe: Kaizen stebuklas Anykščiuose
Žinote, kas labiausiai stebina šioje istorijoje? Ne tai, kad japonų filosofija veikia Lietuvoje. Ne tai, kad maži verslinkai gali pasiekti didelių rezultatų. Labiausiai stebina tai, kad Kaizen iš esmės nėra nieko naujo – tai tiesiog suformuluotas ir sistemiškai pritaikytas tas, ką mūsų seneliai vadino „darbštumu” ir „atidumu”.
Anykštėnai, kaip ir visi lietuviai, visada mokėjo sunkiai dirbti. Bet Kaizen išmokė juos dirbti ne tik sunkiai, bet ir protingai. Išmokė sustoti ir pagalvoti: „Kaip galėčiau tai padaryti geriau?” Išmokė vertinti mažus patobulinimus, kurie ilgainiui sukuria didžiulius pokyčius.
Šiandien Anykščiuose jau galima kalbėti apie tikrą Kaizen bendruomenę. Verslininkai dalijasi patirtimi, organizuoja neformaliuos susitikimus, padeda vieni kitiems. Tai, kas prasidėjo kaip individuali kelionė, tapo kolektyviniu judėjimu.
Ir štai kas įdomiausia – šie verslininkai nebeprisistato kaip „Kaizen praktikai” ar kažkas panašaus. Jiems tai tiesiog tapo būdu dirbti, būdu galvoti, būdu gyventi. Kaip sako Vytautas: „Dabar aš net namuose taip galvoju – kaip galėčiau šį procesą pagerinti? Žmona kartais juokiasi, bet mūsų namai tikrai tapo efektyvesni!”
Taigi, jei esate verslininkas Anykščiuose, Vilniuje, Klaipėdoje ar bet kuriame kitame Lietuvos kampelyje – žinokite, kad jums nereikia keliauti į Japoniją, kad pritaikytumėte Kaizen. Jums tereikia pradėti klausti savęs kasdien: „Kaip šiandien galiu būti šiek tiek geresnis nei vakar?” Ir daryti tai nuosekliai, kasdien, be pertraukų.
Maži patobulinjimai, kaip maži upeliai, galiausiai susilieja į galingą upę. O ta upė gali nunešti jūsų verslą daug toliau, nei kada nors įsivaizdavote. Anykštėnai tai įrodė. Dabar jūsų eilė.