Kai idėja užauga į judėjimą
Anykščiai niekada nebuvo tik eilinis Lietuvos miestelis. Čia visada buvo kažkas ypatingo – gal dėl kalnų, gal dėl Šventosios upės vingių, o gal tiesiog dėl žmonių, kurie nemėgsta sėdėti sudėję rankas. Prieš keletą metų kažkas čia pradėjo kalbėti apie tai, kad reikėtų surengti festivalį. Ne kokį nors, o tikrai savitą – apie mišką, sodą, daržą, apie tai, kas auga po kojomis ir kas maitina.
Pirmieji pokalbiai vyko kavinėse, vėliau – bendruomenės namuose. Niekas iš pradžių negalvojo apie verslo modelius ar pelningumą. Tiesiog atrodė, kad būtų smagu parodyti, ką gali vietiniai ūkininkai, sodininkai, amatininkai. Bet kaip tai dažnai būna, maža kibirkštis gali uždegti didžiulį laužą.
Pirmasis festivalis buvo kuklus – kelios palapinės, vietos ūkininkai su savo produkcija, keletas dirbtuvių vaikams. Atėjo gal kokios trys šimtai žmonių, daugiausia vietinių. Bet energija buvo tokia, kad organizatoriai suprato – čia kažkas daugiau nei vienkartinis renginys. Čia galėtų būti kažkas, kas keistų vietinės ekonomikos veidą.
Kai bendruomenė tampa verslo partnere
Antraisiais metais organizatoriai padarė kažką protingo – jie nepradėjo samdyti profesionalių renginių organizatorių iš Vilniaus ar Kauno. Vietoj to jie ėmė kalbinti vietos žmones: o gal tu galėtum paruošti ekskursijas po mišką? O gal tu, kuri taip puikiai kepi duoną, galėtum vesti kepimo dirbtuves? O gal jūsų ūkis galėtų priimti svečius nakvynei?
Taip festivalis virto tinklu, kuriame kiekvienas turėjo savo vietą. Viena šeima pradėjo gaminti suvenyrus iš medžio, kita – organizuoti pasivažinėjimus arkliais po apylinkes, trečia – siūlyti degustacijas savo sodyboje. Niekas čia nebuvo samdomas darbuotojas – visi buvo partneriai, kurie dalydavosi pajamomis pagal aiškias taisykles.
Festivalis tapo platforma, kur žmonės galėjo išbandyti savo verslo idėjas be didžiulių investicijų. Jei tau nepavyko parduoti savo rankų darbo uogienės – nieko tokio, pabandysi kitais metais su kitu produktu. Bet jei pavyko – štai tau klientų bazė, kontaktai, patirtis. Kai kurie žmonės per festivalį užsidirbdavo tiek, kad tai padengtų jų metines išlaidas sodybos remontui ar naujam įrankiui įsigyti.
Pinigų srautai ir kaip jie teka
Dabar prie skaičių. Festivalis nėra labdaros akcija, nors ir turi daug socialinės naudos. Tai verslas, kuris turi generuoti pajamas ir jas paskirstyti. Organizatoriai nuo pat pradžių nusprendė, kad skaidrumas bus pagrindinis principas.
Pajamos ateina iš kelių šaltinių. Pirma, bilietai – ne kokie nors brangūs, bet simbolinė įėjimo kaina, kuri padeda suskaičiuoti lankytojus ir padengti organizacinius kaštus. Antra, vietos nuoma prekiautojams – bet ne tokia, kuri užgniaužtų mažus verslininkus, o tokia, kuri būtų įkandama net pradedančiajam. Trečia, rėmėjai ir partneriai – vietinės įmonės, kurios supranta, kad festivalis atneša žmonių ir į jų verslus.
Bet svarbiausia – tai netiesioginis ekonominis poveikis. Kai į Anykščius atvyksta keletas tūkstančių žmonių savaitgaliui, jie nakvoja viešbučiuose ir sodybose, valgo kavinėse ir restoranuose, perka degalų, lanko muziejus. Vienas tyrimas parodė, kad kiekvienas festivalio lankytojas vidutiniškai išleidžia apie 80-100 eurų per savaitgalį, ir tik maža dalis tų pinigų tenka pačiam festivaliui – likusieji išsiskirsto po visą bendruomenę.
Kai produktas tampa prekės ženklu
Trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais kažkas įdomaus įvyko. Žmonės pradėjo kalbėti ne tik apie festivalį, bet ir apie „Anykščių daržovių” ar „Anykščių miško gėrybių” prekės ženklą. Vietos ūkininkai suprato, kad jie gali parduoti savo produkciją ne tik festivalio metu, bet ir visus metus, naudodamiesi festivalio sukurtu įvaizdžiu.
Atsirado bendra prekės ženklo strategija. Ne kažkokia sudėtinga, su dizaineriais iš sostinės, o paprasta ir autentiška. Visi, kurie dalyvavo festivalyje, galėjo naudotis bendru logotipu ir vizualine identika. Tai suteikė net mažiausiam gamintojui profesionalumo ir atpažįstamumo.
Kai kurie ūkiai pradėjo siūlyti savo produkciją per internetą, nurodydami, kad jie yra „Anykščių miško ir sodo daržo festivalio dalyviai”. Tai tapo kokybės ženklu. Žmonės, kurie buvo festivalyje ir paragavo tos pačios šeimininkės obuolių pyrago, dabar galėjo jį užsisakyti ir per metus. Susiformavo lojalių klientų ratas, kuris grįždavo ne tik į festivalį, bet ir tiesiogiai į ūkius.
Klaidos, iš kurių mokėsi visi
Žinoma, ne viskas buvo rožėmis klotas. Pirmaisiais metais organizatoriai neapskaičiavo, kiek žmonių tikrai ateis, ir pritrūko maisto. Antraisiais metais padarė priešingą klaidą – užsakė per daug visko, ir dalis produktų tiesiog dingo. Trečiaisiais metais buvo konfliktų dėl vietų paskirstymo – kai kurie prekiautojai jautėsi diskriminuojami, kad jiems paskirtos mažiau patrauklios vietos.
Bet kiekviena klaida tapo pamoka. Po maisto trūkumo incidento atsirado aiški logistikos sistema su atsarginiais tiekėjais. Po pertekliaus problemos – geresnė paklausa prognozavimo metodika. Po konfliktų dėl vietų – skaidri ir viešai skelbiama vietų paskirstymo sistema su rotacija, kad kiekvienais metais skirtingi dalyviai gautų geresnes vietas.
Viena didžiausių pamokų buvo ta, kad negalima visų patenkinti. Kai kurie žmonės norėjo, kad festivalis būtų didesnis, komerciškesnis, su žvaigždėmis ir didelėmis scenomis. Kiti norėjo, kad jis liktų mažas ir intimus. Organizatoriai išmoko balansuoti – augti, bet ne per greitai, komercionalizuotis, bet ne prarasti autentiškumo.
Kai sezoninis renginys tampa metine veikla
Vienas iš svarbiausių lūžio taškų buvo tada, kai organizatoriai suprato, kad festivalis negali būti tik vieno savaitgalio reikalas. Jei nori, kad tai būtų tikras verslo modelis, reikia veikti visus metus.
Taip atsirado „Festivalio klubas” – narystės sistema, kuri leidžia žmonėms būti susijusiems su festivaliu ir tarp renginių. Nariai gauna mėnesines naujienlaiškius su receptais, sezoniniais patarimais, nuolaidomis pas vietos gamintojus. Tai kainuoja tik keliolika eurų per metus, bet sukuria pastovų pajamų srautą ir palaiko bendruomenės jausmą.
Be to, atsirado mažesni renginiai per metus – pavasarinis sodinukų mugė, vasaros uogų šventė, rudens derliaus festivalis, žiemos amatų mugė. Kiekvienas iš jų yra mažesnis už pagrindinį festivalį, bet kartu jie palaiko interesą ir suteikia papildomų galimybių vietos verslininkams užsidirbti.
Kai kurie festivalio dalyviai pradėjo organizuoti savo renginius festivalio vardu – pavyzdžiui, grybavimo iškylas su ekspertais, vaistažolių rinkimo dirbtuves, sodo priežiūros kursus. Festivalis tapo ne tik renginiu, bet ir platforma, kuri jungia žmones su panašiais interesais visus metus.
Skaičiai, kurie kalba patys
Po penkių metų veiklos galima pažiūrėti į konkrečius rezultatus. Pirmaisiais metais festivalį aplankė apie 300 žmonių, o paskutiniais – jau per 5000. Tiesioginis festivaliui sugeneruotas apyvartas išaugo nuo kelių tūkstančių iki šešiaženklės sumos eurais. Bet svarbiau – netiesioginis ekonominis poveikis regionui.
Vietos apgyvendinimo įstaigos per festivalio savaitgalį užpildytos 100%, o kai kurios priima užsakymus už kelių mėnesių. Vietos restoranai ir kavinės per tą savaitgalį uždirba tiek, kiek paprastai per mėnesį. Kelios naujos sodybos atsirado tik dėl to, kad žmonės matė galimybę užsidirbti iš turizmo.
Dar svarbiau – atsirado naujų nuolatinių darbo vietų. Keletas žmonių, kurie anksčiau dirbo mieste ir tik savaitgaliais grįždavo į Anykščius, dabar gyvena čia nuolat ir verčiasi savo verslu, susijusiu su festivaliu. Viena šeima atidarė ekologiškų produktų parduotuvę, kita – amatų studiją, trečia – nuotykių turizmo įmonę.
Festivalis taip pat pritraukė jaunų žmonių, kurie anksčiau būtų išvažiavę į didmiesčius. Jie čia randa galimybių kurti, versti verslą, būti dalimi kažko didesnio. Tai gal ir yra didžiausias pelningumas – ne pinigai, o žmonės, kurie lieka ir kuria.
Kai festivalis tampa gyvenimo būdu
Dabar, praėjus keliems metams, festivalis yra ne tik renginys ar verslo modelis. Tai tapo dalimi Anykščių identiteto. Vaikai mokyklose mokosi apie vietinę gamtą ir žemės ūkį per festivalio programas. Jaunimas randa vasaros darbo galimybių. Senjorų centras organizuoja dirbtuvių, kur vyresnieji moko jaunesniuosius tradicinių amatų.
Festivalis sukūrė tinklą, kuris veikia visus metus. Ūkininkai dalijasi patirtimi ir įranga. Amatininkai bendradarbiauja projektuose. Turizmo paslaugų teikėjai siūlo bendrus paketus. Atsirado tikra bendruomenės ekonomika, kur žmonės palaiko vieni kitus ir kartu auga.
Žinoma, yra ir iššūkių. Kaip išlaikyti autentiškumą, kai festivalis auga? Kaip neprarasti bendruomeniškumo, kai ateina daugiau komercinių dalyvių? Kaip balansuoti tarp vietinių poreikių ir turistų lūkesčių? Šie klausimai keliami kiekvienais metais, ir atsakymai į juos nėra paprasti.
Bet tai, kas tikrai aišku – festivalis parodė, kad net mažoje bendruomenėje galima sukurti pelningą verslo modelį, kuris naudoja visiems. Nereikia laukti investuotojų iš sostinės ar Europos dotacijų. Reikia žmonių, kurie tiki savo vieta, savo produktais, savo bendruomene. Reikia noro dalintis ir bendradarbiauti. Ir reikia kantrybės – nes tikras verslas neužauga per naktį, kaip grybai po lietaus, bet lėtai, kaip geras ąžuolas, kuris vėliau duoda pavėsį daugeliui.