Kai provincija tampa kūrybinės energijos centru
Anykščiai – miestas, kuris daugeliui asocijuojasi su Baranausku, pušynais ir ramybe. Tačiau pastaruosius ketus penkerius metus čia vyksta tikra verslininko kūrybiškumo revoliucija. Vietiniai verslininkai nebijo eksperimentuoti, ieškoti netikėtų sprendimų ir kurti tai, kas dar neegzistavo. Ne Vilniuje, ne Kaune – būtent Anykščiuose galima rasti įkvepimo, kaip kūrybiškumas tampa verslo varikliu.
Kalbant su vietiniais verslininkais, pastebėjau vieną bendrą bruožą – jie neturi to didmiesčio skubėjimo ir paviršutiniškumo. Čia žmonės galvoja giliau, leidžia idėjoms prinokti ir nebijo būti kitokiais. Galbūt būtent ramybė ir artimesnis ryšys su gamta leidžia jiems matyti galimybes ten, kur kiti mato tik kliūtis.
Kai tradicinė amatų dirbtuvė tampa patirčių laboratorija
Viena įdomiausių istorijų – Jono keramikos dirbtuvė, kuri prieš trejus metus buvo įprasta keramikos studija. Jonas gamino puodus, vazas, lėkštes – viską, ką paprastai gamina keramikai. Verslas ėjo vidutiniškai, bet nieko ypatingo nevyko.
Lūžis įvyko, kai Jonas pradėjo organizuoti ne paprastas keramikos dirbtuves, o teminius vakarus. Pavyzdžiui, „Keramika ir vynas” vakarai, kur dalyviai ne tik lipdė, bet ir ragavo vietinių gamintojų vyną, klausėsi istorijų apie regiono tradiciją. Arba „Terapinė keramika” – sesijos žmonėms, išgyvenantiems stresą ar sunkius gyvenimo laikotarpius.
Dabar Jonas turi užsakymų iš visos Lietuvos. Žmonės atvažiuoja ne tik iš Vilniaus ar Kauno, bet net iš Klaipėdos. Jis sukūrė abonementų sistemą – žmonės gali įsigyti 5 ar 10 užsiėmimų paketą su nuolaida. Taip pat pradėjo bendradarbiauti su psichologais, kurie rekomenduoja jo užsiėmimus kaip papildomą terapijos formą.
Esmė čia paprasta – Jonas nebekuria tik daiktų, jis kuria patirtis. Ir tai veikia geriau nei bet kokia tradicinė reklama.
Kavinė, kuri pardavinėja ne kavą, o bendruomenę
Rūtos kavinė centre atrodė kaip dar vienas mažo miestelio verslas, kuris turėtų sunkiai išgyventi. Konkurencija didelė, žmonių nedaug, perkamoji galia ribota. Bet Rūta padarė kažką neįprasto – ji savo kavinę pavertė bendruomenės centru.
Kiekvieną savaitę čia vyksta skirtingi renginiai. Pirmadieniais – knygų klubas, kur aptariamos ne bestseleriai, o vietinių autorių kūryba. Trečiadieniais – „Atvirų durų vakaras” pradedantiesiems verslininkams, kur jie gali pasidalinti idėjomis ir gauti patarimų. Penktadieniais – gyva muzika, bet ne profesionalų – groja vietiniai entuziastai, kurie niekur kitur neturi kur pasirodyti.
Rūta neslepia, kad iš pačių renginių ji neuždirba. Bet žmonės, kurie ateina į renginius, tampa reguliariais klientais. Jie čia ateina dirbti su nešiojamais kompiuteriais, susitinka su draugais, švenčia gimtadienius. Kavinė tapo vieta, kur vyksta gyvenimas.
Dar vienas gudrus sprendimas – Rūta įvedė „mokėk kiek gali” principą keliems produktams. Pavyzdžiui, vieną kartą per savaitę ji iškepa papildomai pyragų ir žmonės gali mokėti tiek, kiek gali sau leisti. Tai sukūrė neįtikėtiną lojalumo jausmą – žmonės jaučiasi ne tik klientais, bet bendruomenės dalimi.
Ūkininkas, kuris pardavinėja ne produktus, o istorijas
Petro ūkis už kelių kilometrų nuo miesto galėjo būti dar vienas mažas ekologiškas ūkis, kovojantis dėl išgyvenimo. Vietoj to, Petras pavertė savo ūkį turistine traukos vieta ir sėkmingu verslu.
Jis nesako „pirkite mano pomidorus”. Jis sako „ateikite pamatyti, kaip auga pomidorai nuo sėklos iki derliaus”. Petras organizuoja ekskursijas po ūkį, kur pasakoja ne tik apie augalus, bet ir apie dirvožemį, apie vabzdžius, apie tai, kodėl jis nenaudoja pesticidų. Žmonės gali patys nusiskinti daržoves ir sumokėti už tai.
Dar įdomiau – Petras sukūrė „Įsūnok daržovę” programą. Žmonės gali „įsūnyti” pomidorų krūmą, agurkų lygą ar moliūgą. Jie gauna nuotraukų atnaujinimus, kaip auga jų augalas, o derliaus metu gauna savo produkciją. Tai ypač populiaru tarp miestų gyventojų, kurie nori jausti ryšį su žeme, bet neturi galimybės auginti patys.
Petras taip pat bendradarbiauja su vietinėmis mokyklomis ir darželiais. Vaikai atvažiuoja į ekskursijas, mokosi apie gamtą ir maistą. Tai ne tik švietėjiška veikla – daugelis tėvų vėliau tampa jo klientais.
Grožio salonas, kuris išėjo už savo sienų
Ingridos grožio salonas galėjo būti tik dar vienas kirpykla-grožio salonas. Bet Ingrida suprato, kad Anykščiuose yra daug žmonių, kurie negali ar nenori ateiti į saloną – senyvo amžiaus žmonės, jauni tėvai su mažais vaikais, neįgalūs žmonės.
Ji pradėjo siūlyti paslaugas namuose. Bet ne tiesiog „atvažiuoju ir nukirpčiau” – ji sukūrė visą koncepciją. Pavyzdžiui, „Grožio popietė su draugėmis” – kai kelios draugės gali užsisakyti bendrą paslaugą namuose, kartu gerti kavą, kalbėtis ir tuo pačiu pasigražinti. Arba „Mama ir duktė diena” – speciali programa mamoms su dukromis.
Ingrida taip pat bendradarbiauja su senelių namais ir dienos centrais. Ji reguliariai atvažiuoja ir teikia paslaugas ten. Sako, kad tai ne labdarybė – žmonės moka, tik kainos pritaikytos jų galimybėms. O džiaugsmas, kurį ji mato senų žmonių akyse, kai jie pasijunta gražūs ir pasirūpinti – beveik neįkainojamas.
Dar vienas kūrybiškas sprendimas – Ingrida sukūrė „Grožio dovanų kuponus” specialiai vyrams, kurie nežino ką dovanoti. Kuponas apima ne tik paslaugas, bet ir visą patirtį – arbatą, saldumynus, ramią aplinką. Tai tapo labai populiaru prieš šventes.
Technologijų įmonė, kuri dirba su senaisiais
Tomo IT įmonė Anykščiuose – tai gal ir skamba kaip oksomoronas. Bet Tomas rado savo nišą būtent čia. Jo įmonė specializuojasi padedant vyresnio amžiaus žmonėms ir mažiems verslams įsisavinti technologijas.
Vietoj to, kad bandytų konkuruoti su didelėmis IT įmonėmis dėl korporatyvinių klientų, Tomas sukūrė paslaugų paketą vietinei bendruomenei. Jo komanda organizuoja mokymus pensininkams – kaip naudotis išmaniuoju telefonu, kaip bendrauti su vaikaičiais per vaizdo skambučius, kaip apsipirkti internetu saugiai.
Mažiems verslams jis siūlo ne sudėtingus IT sprendimus, o paprastus ir praktiškus įrankius. Pavyzdžiui, padeda įsikurti socialiniuose tinkluose, sukurti paprastą svetainę, nustatyti apskaitos programą. Viskas daroma suprantama kalba, be techninio žargono.
Tomas taip pat sukūrė „IT pagalbos telefono” paslaugą – žmonės gali paskambinti ir gauti pagalbą sprendžiant kasdienes technologines problemas. Tai tarsi draudimas – žmonės moka nedidelį mėnesinį mokestį ir gali skambinti kada tik reikia.
Įdomu tai, kad Tomas įdarbino ir vyresnio amžiaus žmones, kurie išmoksta technologijų ir gali geriau suprasti savo bendraamžių poreikius. Tai sukūrė unikalų verslo modelį, kuris veikia būtent dėl to, kad yra pritaikytas vietinei bendruomenei.
Apgyvendinimo verslas su netikėtu posūkiu
Laima turėjo nedidelį svečių namą, kuris veikė vidutiniškai. Turistai atvažiuodavo, pernakvodavo ir išvažiuodavo. Niekas ypatingo. Bet Laima pastebėjo, kad daugelis žmonių ieško ne tik nakvynės, bet ir patirties.
Ji sukūrė teminius savaitgalius. „Rašytojų savaitgalis” – žmonės atvažiuoja, gauna ramią aplinką, užduotis kūrybiniam rašymui, vakarais vyksta aptarimai. „Digitaliojo detokso savaitgalis” – jokių telefonų, jokio interneto, tik gamta, knygos ir pokalbiai. „Meditacijos ir jogos savaitgalis” su instruktore.
Laima taip pat pradėjo bendradarbiauti su vietiniais verslininkais. Jos svečiai gauna nuolaidas vietinėse kavinėse, dirbtuvėse, gali užsisakyti ekskursijas į vietinius ūkius. Tai sukūrė tinklą, kur visi laimi – ir ji, ir kiti verslininkai, ir turistai, kurie gauna autentišką patirtį.
Dar vienas įdomus sprendimas – „Nuotolinio darbo mėnuo”. Žmonės, kurie dirba nuotoliniu būdu, gali atvažiuoti į Anykščius mėnesiui. Gauna apgyvendinimą, darbo vietą su geru internetu, galimybę gyventi ramiai ir dirbti produktyviai. Kai kurie žmonės taip pamėgo, kad grįžta kelis kartus per metus.
Kai kūrybiškumas tampa ne išimtimi, o norma
Visi šie pavyzdžiai rodo vieną svarbų dalyką – kūrybiškumas versle nėra apie dideles investicijas ar sudėtingas technologijas. Tai apie gebėjimą matyti poreikius, kuriuos kiti nemato, ir drąsą daryti kitaip.
Anykščių verslininkai turi keletą bendrų bruožų. Pirma, jie gerai pažįsta savo bendruomenę ir jos poreikius. Antra, jie nebijo eksperimentuoti ir klysti. Trečia, jie mąsto ne tik apie pelną, bet ir apie vertę, kurią kuria žmonėms. Ketvirta, jie bendradarbiauja tarpusavyje, o ne konkuruoja iki mirties.
Jei esate verslininkas mažame mieste ar kaime, galite pasimokyti iš šių pavyzdžių. Nebandykite kopijuoti didmiesčio verslo modelių – jie dažnai neveikia mažesnėse bendruomenėse. Vietoj to, ieškokite to, kas unikalu jūsų vietoje. Kokie yra jūsų bendruomenės poreikiai? Kokias patirtis galite sukurti? Kaip galite sujungti žmones?
Kūrybiškumas ne visada reiškia kažką visiškai naujo. Kartais tai reiškia paimti seną idėją ir pritaikyti ją nauju būdu. Arba sujungti dvi skirtingas sritis ir sukurti kažką netikėto. Arba tiesiog paklausti savo klientų, ko jiems trūksta, ir išklausyti atsakymo.
Svarbiausia – nebijoti būti kitokiam. Didžiuosiuose miestuose visi bando būti madingi ir šiuolaikiški. Mažesniuose miestuose jūsų stiprybė gali būti autentiškumas, artimesni santykiai, gebėjimas pritaikyti paslaugas individualiai. Tai yra jūsų konkurencinis pranašumas, ne trūkumas.