Kai viskas prasideda nuo vieno kambario ar senos pašiūrės
Anykščiai – miestas, kuris daugeliui asocijuojasi su Puntuku, Šventosios upe ir Baranausko klėtelė. Bet yra ir kita pusė – čia per pastaruosius du dešimtmečius išaugo nemažai įmonių, kurios pradėjo beveik nuo nulio ir šiandien veikia gerokai už rajono ribų. Tai ne verslo vadovėlių istorijos apie investicijų raundus ir startuolių ekosistemas – tai paprasti žmonės, kurie tiesiog pradėjo kažką daryti ir nepasiduodavo.
Mediena, metalas ir rankų darbas – tradiciniai keliai į priekį
Anykščių kraštas visada buvo susijęs su medienos pramone. Nenuostabu, kad ne viena čia įsikūrusi medienos apdirbimo įmonė pradėjo nuo kelių darbininkų ir pjūklo, o dabar eksportuoja produkciją į Skandinaviją ar Vokietiją. Panašiai nutiko ir su metalo apdirbimo smulkiaisiais gamintojais – kai kurie iš jų devintajame dešimtmetyje dirbo dar sovietiniuose kolektyviniuose garažuose, o vėliau tą patį plotą pavertė privačia dirbtuve.
Svarbu suprasti, kad tokių įmonių augimas retai buvo planuotas. Dažniausiai viskas vyko organiškai – atsirado vienas klientas, paskui kitas, prireikė dar vieno žmogaus, paskui dar vieno. Niekas nesėdėjo ir nerašė penkiamečio plano.
Paslaugų sektorius – netikėtas augimo šaltinis
Kiek mažiau akivaizdu, bet Anykščiuose nemažai išaugo ir paslaugų įmonių – nuo logistikos iki statybų. Kai kurios transporto firmos, kurios prieš dvidešimt metų turėjo vieną ar du sunkvežimius, šiandien aptarnauja klientus visoje Baltijos regione. Jų sėkmė dažnai grįsta tuo, kad mažame mieste reputacija reiškia viską – čia negali apgauti kliento ir tikėtis, kad niekas nesužinos.
Tas socialinis spaudimas, kuris dideliame mieste gali atrodyti kaip trūkumas, čia virsta privalumu. Žmonės dirba sąžiningai ne tik dėl etikos, bet ir dėl to, kad kitu atveju rytoj visi kaimynai žinos.
Kliūtys, kurios niekur nedingo
Būtų naivu teigti, kad viskas buvo lengva. Darbo jėgos trūkumas – nuolatinė problema. Jauni žmonės važiuoja į Vilnių, Kauną ar tiesiog į užsienį. Kai kurie verslininkai sako, kad sunkiausia ne parduoti produkciją, o surasti žmogų, kuris norėtų dirbti vietoje ir mokėtų tai, ko reikia.
Infrastruktūra taip pat nėra tobula – logistika iš Anykščių į didesnius centrus kainuoja laiko ir pinigų. Ir vis dėlto tie, kurie išliko, išmoko su tuo gyventi arba rado būdų tai kompensuoti – automatizacija, nuotoliniu darbu, strateginiais partnerystės susitarimais.
Ką iš tikrųjų reiškia „regioninis lyderis”
Anykščių verslininkų istorijos nėra apie tai, kaip maži miesteliai gali konkuruoti su sostinėmis. Jos apie ką kita – apie tai, kad augimas nebūtinai reikalauja didelio miesto ar didelių investicijų. Reikia laiko, atkaklumo ir gebėjimo pasinaudoti tuo, kas po ranka. Garažas, pašiūrė ar mažas kambarys – tai tik pradžios taškas. Kas nutinka toliau, priklauso nuo žmogaus, ne nuo vietos.
Ir galbūt tai yra svarbiausia pamoka – ne kur pradedi, o kaip reaguoji, kai viskas eina ne pagal planą. O Anykščių verslininkai, regis, tą pamoką išmoko praktiškai.