Anykščiai retai patenka į verslo naujienų antraštes – šis miestelis dažniau siejamas su Puntuku, Baranausko ir Vienuolio literatūriniu palikimu ar Krašto muziejumi. Bet pavaikščiojus centrinėmis gatvėmis, užsukus į kavines ar amatininkų dirbtuves, matosi kitas vaizdas: čia veikia gyvas, nors ir nedidelis, verslo tinklas, kurį kuria žmonės, pasirinkę likti savo mieste, o ne bėgti į sostinę.
Kodėl būtent čia
Mažame mieste verslą pradėti – ne pati lengviausia užduotis. Klientų ratas ribotas, konkurencija dažnai vietinė ir asmeniška, o didieji tinklai visada šalia su savo kainomis. Vis dėlto anykštėnai verslininkai randa būdų išsiskirti. Vieni stato ant turizmo – Anykščius kasmet aplanko nemažai keliautojų, traukiančių į Medžių lajų taką ar Arklio muziejų. Kiti orientuojasi į vietos gyventojus, siūlydami paslaugas, kurių anksčiau tekdavo ieškoti Panevėžyje ar Utenoje.
Yra ir trečia grupė – žmonės, kurie tiesiog pastebėjo nišą. Nedidelė kepykla, siuvimo dirbtuvė, meistras, taisantis techniką namuose, ar amatininkė, parduodanti savo darbo keramiką internetu, bet gyvenanti Anykščiuose. Jiems miestas nėra kliūtis – jie dirba iš čia visai Lietuvai ar net užsieniui.
Bendruomenė vietoj konkurencijos
Vienas dalykas, kurį pastebi beveik kiekvienas, bendraujantis su vietos verslininkais, – čia daug mažiau to įtempto konkuravimo, būdingo didmiesčiams. Kavinės savininkė gali rekomenduoti kaimyninę amatų parduotuvę, o suvenyrų kūrėjas nusiųsti klientą pas kitą meistrą, jei pats neturi to, ko reikia. Toks tarpusavio palaikymas atsiranda ne todėl, kad visi draugai, o todėl, kad visi supranta – mieste, kur gyventojų nedaug, geriau dirbti kartu nei stumdytis dėl kiekvieno kliento.
Anykščių turgus, seniau buvęs tik prekybos vieta, dabar tapo savotišku vietinės ekonomikos veidrodžiu – ten galima rasti ir ūkininkų produkciją, ir smulkiųjų gamintojų prekes. Miesto savivaldybė taip pat stengiasi remti smulkųjį verslą per įvairius projektus ir renginius, nors, kaip pripažįsta patys verslininkai, biurokratija ir čia niekur nedingsta.
Sunkumai, apie kuriuos nutylima
Nebūtų sąžininga piešti tik gražų paveikslą. Sezoniškumas – realus iššūkis. Vasarą, kai turistų srautas didžiausias, verslas klesti, o žiemą tenka arba mažinti apyvartas, arba ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Darbo jėgos trūkumas irgi juntamas – jauni žmonės dažnai išvažiuoja studijuoti ir nebegrįžta, o tai apsunkina samdymą, ypač sezoniniams darbams.
Finansavimas – dar viena tema, kurią verslininkai mini gana atsargiai. Bankai mažo miesto verslui ne visada lengvai atveria duris, o Europos Sąjungos paramos programos, nors ir egzistuoja, reikalauja laiko ir žinių, kurių ne kiekvienas smulkus verslininkas turi ar nori skirti popierizmui.
Vietoj išvadų – kelios pastabos apie ateitį
Anykščių verslo istorijos nėra apie greitą praturtėjimą ar didelius startuolius. Jos apie ištvermę, kūrybiškumą ir pasirinkimą dirbti ten, kur nori gyventi. Kiekvienas naujas kepimo aparatas kavinėje, kiekviena atidaryta amatų dirbtuvė – tai maža investicija į miestą, kuris pats savaime nėra ekonomikos centras, bet turi savo unikalią energiją.
Galbūt būtent tokiuose miestuose ir slypi atsakymas į klausimą, kaip išlaikyti gyvybingas Lietuvos regionų bendruomenes – ne per didelius projektus, o per kasdienį smulkiųjų verslininkų darbą, kuris dažnai lieka nepastebėtas, bet kuria realią vertę tiems, kas čia gyvena.